pakabinčius

pakabiñčius sm. (2) žr. pakabas: 1. Vlkš, Vn Drabužius kabinam ant pakabiñčiaus Pgg. 2. Galėtum pakabiñčių ir pats įsisiūti Trg. 3. kas koruliuoja pakabinta, prikabinta: Aš tau vokiškai atrašysu: lietuviškai su tais kabliukais, su pakabiñčiais (nosinėmis ir kt.) nemoku Kin.